Spausdinti
Lietuva
Pagrindinis Stiklakūnio drumstys ir stiklakūnio atšoka

Stiklakūnio drumstys ir stiklakūnio atšoka



Stiklakūnis  – sferiška, skaidri, gelinė struktūra, užpildanti užpakalinę akies obuolio ertmę. Stiklakūnio skystį sudaro 98 – 99.7 proc. vanduo ir apie 1 proc. baltyminis karkasas, sudarytas iš kolageninių skaidulų tinklo, kuris palaiko stiklakūnio formą ir standumą1. Stiklakūnis priekinėje akies obuolio dalyje yra stipriai prisitvirtinęs prie užpakalinio krumplyno paviršiaus2, o užpakalinėje dalyje – aplink regimojo nervo diską esančią sritį3,4. Gana stipriomis jungtimis stiklakūnis tvirtinasi prie tinklainės kraujagyslių, jungiasi kiek silnpiau su centrine tinklainės sritimi (ties geltonąja dėme)3,4.



Anatomiškai stiklakūnis yra skirtomas į tris dalis: šerdinę, pamatinę dalį ir stiklakūnio žievę. Stiklakūnio centre lygiagrečiai nuo priekinės link užpakalinės akies obuolio dalies išsidėsto kolageno skaidulos1,2. Priekinėje dalyje jos pereina į stiklakūnio pamatą. Pamatinė stiklakūnio dalis prasideda ties krumplynu (pars plana) ir tęsiasi iki dantytosios tinklainės linijos (ora serrata). Jame skaidulos stipriai prisitvirtina prie užpakalinio krumplyno paviršiaus1,2. Stiklakūnio žievė – plonas, centrinę stiklakūnio dalį supantis sluoksnis, išklojantis visą užpakalinį akies obuolio paviršių, besijungiantis su greta einančiu vidinės tinklainės ribojančiosios membranos sluoksniu. Stiklakūnio žievė neturi jungčių regimojo nervo disko srityje, o geltonosios dėmės srityje ji būna kiek plonesnė3,4.



Žmogui senstant (kartais – progresuojant trumparegystei), įprasta drebutinė stiklakūnio struktūra skystėja5. Ryškiausi pokyčiai dažniausiai nustatomi šerdinėje stiklakūnio dalyje6. Laikui bėgant, šerdinėje stiklakūnio srityje pradeda nykti tarp kolageninių skaidulų esančios jungtys, jos viena su kita sulimpa7. Be kolageninių skaidulų likusios sritys tampa vandeningomis (jos didėja, viena su kita susilieja)7,8.



Vis daugiau tarpusavyje jungiantis kolageninėms skaiduloms, stiklakūnyje pradeda formuotis  šviesai nepralaidžios struktūros – stiklakūnio drumstys9-11. Nepraleisdamos šviesos, stiklakūnio drumstys ant tinklainės meta šešėlį. Tai lemia įvairių formų (tamsių linijų, apskritimų, taškų, voratinklių, debesų, musyčių ir kt.) tamsių darinių atsiradimą, kurie dažniausiai išryškėja ilgesnį laiką žiūrint į šviesius paviršius (baltą popieriaus lapą, baltą sieną, šviesų kompiuterio ekraną ar dangų). Jos juda kartu su akių judesiais, tačiau nebūtinai tiksliai atkartoja jų judėjimo kryptį12.



Drumstys  stiklakūnyje gali atsirasti ne tik dėl su amžiumi ar trumparegyste susijusių pakitimų. Jos gali būti įgimtos – nespėjus sunykti vaisiaus stiklakūnyje esančioms struktūroms.  Jos taip pat gali būti ir įgytos, t.y. atsirasti dėl vidinių organizme vykstančių procesų ar išorinių veiksnių13.



Laikui bėgant, jungtys, esančios tarp stiklakūnio žievės ir vidinės tinklainės ribojančiosios membranos, silpnėja ir nutrūksta – įvyksta užpakalinė stiklakūnio atšoka14. Jos metu asmuo pastebi staiga atsiradusias gausias, įvairios formos ir dydžio stiklakūnio drumstis. Dėl staigių jungčių nutrūkimo ir tinklainės patraukimo, priešais akis kartais trumpai ir laikinai gali pažaibuoti (geriausiai pastebima naktį ar tamsioje patalpoje)15. Stiklakūnio atšoka gali būti lokali, dalinė arba pilna1.



Su stiklakūnio atšoka siejamos komplikacijos16:

  • Stiklakūnio kraujosruva;
  • Tinklainės plyšys;
  • Tinklainės atšoka;
  • Vitreomakulinės srities trakcijos sindromas;
  • Geltonosios dėmės skylė.



Stiklakūnio drumstys ar atšoka dažniausiai nustatoma įprastinio oftalmologinio ištyrimo metu, apžiūrint stiklakūnį ir akių dugną. Specifinio stiklakūnio drumsčių ar nekomplikuotos stiklakūnio atšokos gydymo nėra. Laikui bėgant, stiklakūnio drumstys nuo tinklainės tolsta, į priekį traukiantis atšokusiai užpakalinei stiklakūnio daliai. Ant jos krenta nebe toks ryškus tamsus šešėlis – pamažu jų ryškumas mažėja savaime12. Kai kurias stiklakūnio drumstis galima suskaldyti atliekant lazerinę vitreolizės procedūrą17. Procedūros metu stiklakūnio drumstys iš akies nėra pašalinamos – jos suskaldomos į smulkesnes drumstis, kurios mažiau trukdo matymui, bei sukelia mažesnį diskomfortą. Kiekvieno paciento atvejis yra individualus, ir ne visoms stiklakūnio drumstims galima taikyti šią procedūrą.



Parengė: gyd. rez. Tomas Mickevičius

Recenzavo: gyd. Emilija Jusevičiūtė, doc. Vilma Jūratė Balčiūnienė

2021-03-03

LITERATŪRA

  1. Le Goff MM, Bishop PN. Adult vitreous structure and postnatal changes. Eye (Lond). 2008 Oct;22(10):1214-22. doi: 10.1038/eye.2008.21. Epub 2008 Feb 29. PMID: 18309340.
  2. Foos RY. Vitreoretinal juncture; topographical variations. Invest Ophthalmol 1972; 11: 801–808.
  3. Balazs EA. Fine structure of the developing vitreous. Int Ophthalmol Clin 1975; 15: 53–63.
  4. Matsumoto B, Blanks JC, Ryan SJ. Topographic variations in the rabbit and primate internal limiting membrane. Invest Ophthalmol Vis Sci 1984; 25: 71–82.
  5. Sebag, J., Yee, K.M., Wa, C.A., Huang, L.C., Sadun, A.A., 2014. Vitrectomy for floaters:prospective efficacy analyses and retrospective safety profile. Retina 34 (June(6)), 1062–1068.
  6. Balazs EA, Denlinger JL. Ageing changes in the vitreous. In: Dismukes K and Sekular R (eds). Ageing and human visual function. Alan R Liss, Inc.: New York, 1982, pp 45–57.
  7. Bishop PN, Holmes DF, Kadler KE, McLeod D, Bos KJ. Age-related changes on the surface of vitreous collagen fibrils. Invest Ophthalmol Vis Sci 2004; 45: 1041–1046.
  8. Bishop PN. Structural macromolecules and supramolecular organisation of the vitreous gel. Prog Retin Eye Res 2000; 19: 323–344.
  9. Sebag, J., 1989. The Vitreous—Structure, Function, and Pathobiology.Springer-Verlag, New York, NY.
  10. Sebag J. Age-related changes in human vitreous structure. Graefes Arch Clin Exp Ophthalmol 1987; 225: 89–93.
  11. Sebag J, Balazs EA. Morphology and ultrastructure of human vitreous fibers. Invest Ophthalmol Vis Sci 1989; 30: 1867–1871.
  12. Serpetopoulos C. Optical explanation of the gradual disappearance of flying dots in posterior vitreous detachment. Surv Ophthalmol. 1997 Jul-Aug;42(1):92-4. doi: 10.1016/s0039-6257(97)84046-5. PMID: 9265706.
  13. Coupland SE. The pathologist’s perspective on vitreous opacities. Eye (Lond). 2008 Oct;22(10):1318-29. doi: 10.1038/eye.2008.31. Epub 2008 Mar 14. PMID: 18344965.
  14. Sebag, J., 1991. Age-related differences in the human vitreoretinal interface. ArchOphthalmol. 109, 961–971.
  15. Sharma, M.C., Regillo, C.D., Shuler, M.F., Borrillo, J.L., Benson, W.E., 2004.Determination of the incidence and clinical characteristics of subsequentretinal tears following treatment of the acute posterior vitreousdetachment-related initial retinal tears. Am. J. Ophthalmol. 138 (August (2)),280–284.
  16. Sebag J. Anomalous posterior vitreous detachment: a unifying concept in vitreo-retinal disease. Graefes Arch Clin Exp Ophthalmol 2004; 242: 690–698.
  17. Delaney, Y.M., Oyinloye, A., Benjamin, L., 2002. Nd:YAG vitreolysis and pars planavitrectomy: surgical treatment for vitreous floaters. Eye (London) 16, 21–26.