Kai man buvo 18 metų, manęs paklausė, kas yra netektis? Tuomet pirmą kartą iš tiesų susimąsčiau, kas tai? Ir pateikiau gana trumpą atsakymą: „Dažniausiai netektį suvokiame kaip brangaus žmogaus netekimą, mylimo augintinio praradimą, bet netektis gali būti ir kitokio tipo. Galima netekti svajonių, kurios vienintelės suteikia viltį gyventi. Galima netekti brangaus draugo, ir ne todėl, kad jis žuvo. Galima netekti gyvenimo. Ne, tai ne mirtis, bet vis tik, galima jį prarasti. Kaip? Užtenka susirgti nepagydoma liga“.
Taip nutiko vienai mergaitei prieš dvidešimt šešerius metus. Pilna gyvybės mergaitė, nuolat lakstanti po namus, žaidžianti kieme su draugais, o namuose nepaliekanti ramybėje savo augintinių, panoro tik atsigulti, pamiegoti. Nuolatinis troškulys, bėgimas į tualetą, nemiga ir staigus svorio kritimas. Tėvų išgąstis ir šaltas kovo vakaras bėgant į vienintelį šviesos žiburėlį – ligoninę. Kiek vėliau išgirstama diagnozė – cukrinis diabetas. Kelionė į Kauną greitąja medicinos mašina. Kauno Klinikose parodoma lovelė ir paaiškinama, kad kurį laiką reikės pabūti čia, kol išmoks tvarkytis su šia liga. Nuolat bėgančios mamos ašaros ir vaiko nuostaba veide, kuris nesuvokia, kodėl jo mylimiausias žmogus verkia:
– Mamyte, ko tu verki?
– Nieko dukryt, nieko. Dabar tau, mano mažyle, įdurs į pilvuką ir suleis vaistukų. Tu nebijok, gerai?
– Man įdurs kaip tėtukui?
– Taip… kaip jam.
– Gerai, tik tu neverk.
Dūris į pilvą, o toji maža mergaitė žiūri nustebusiomis akimis. Neverkia. Švirkštų badymas į pilvą, kojytes, kraujo ėmimas iš piršto. Taip praeina savaitė ir mergaitė atsigauna, ima lakstyti po ligoninės koridorius. Kiekvieną kartą gavusį lapelį, kuriame būdavo parašytas laikas, kada bus imamas kraujas iš pirštuko, ji nubėgdavo visu pusvalandžiu anksčiau ir laukdavo. Laukdavo ir nekantraudavo. Kodėl? Todėl, kad šia liga sirgo jos tėtis, ir ji dabar suaugo, tad darys taip pat. Juk ji jau didelė mergaitė! Mažylė patenkinta, nesuvokia savo ligos. Jai tai tarsi žaidimas, skaudu tik dėl vieno, jog taip mėgstami saldumynai tapo uždraustu vaisiumi.
Praeina keleri metai ir štai kelionė į mokyklą. Mokykloje mergaitė jaučia didelį ir malonų mokytojos dėmesį. Auklėtoja vis paklausia, kaip ji jaučiasi, švelniai pasiteirauja apie ligą. Toji mergaičiukė iš kuprinės išsitraukia švirkštą, parodo jį mokytojai ir pasigiria, kad ji vaistus leidžiasi pati, nuo penkerių metukų. Gera klasė sudarė geras sąlygas jai nepasijausti atstumtai ar kitokiai. Tiesa, ji suvokė, kad serga, bet tai buvo mažas defektas.
Praeina dar penkeri metai, tai mergaitei jau dvylika. Prasideda brendimas. Sausio pirmosios ankstų rytą ji išvežama į reanimaciją. Švenčių metu jai laikėsi aukštas cukraus kiekis kraujyje, pavalgė riebesnio maisto ir štai pasėkmės. Ji keikia save, savo likimą, savo ligą. Per naujus metus guli su prijungtomis lašelinėmis. Ji tik norėjo gražios šventės, o štai ko sulaukė. Nesugeba orientuotis aplinkoje, vemia, dūsta. Ji trokšta tik numirti, kad nereikėtų kęsti to skausmo… Pagaliau užmiega. Pabunda kas valandą ir vis prašo mamos, kad neišeitų. Po kelių valandų ima atsigauti. Gali ramiai kvėpuoti, gali valgyti ir sedėti! Mama palieka vaiką jau valgantį. Mergaitė negali atsidžiaugti maistu, pagerėjusia savijauta, pavalgiusi nori paprašyti vaistų, bet niekas nekreipia į ją dėmesio. Prasideda vėl tas pats skausmas, vėmimas, dusimas. Priėjęs gydytojas pasako, jog jos organizme vėl pradėjo kauptis acetonas, lyg ji pati to nežinotų! Jis nueina, o mažylė pasilieka viena reanimacijoje: nematyti nei gydytojų, nei seselių. Ji taip nori gerti, bet nepajėgia pakelti mineralinio vandens buteliuko. Išvydusi seselę, paprašo atsigerti. Sesuo atsakė, jog gydytojas uždraudė jai duoti bet kokių skysčių, nes viską išvemia, o ligoniukė ima aiškinti, kad esant acetonui, kaip tik reikia vartoti kuo daugiau skysčių, jog organizmas greičiau išsivalytų. Seselė ištiesė pusę kavos puodelio vandens, nepraėjo nei sekundė, kaip to vandens neliko. Mergaitė tik padėkojo, ir užmigo. Pabudo tik tada, kai vėl pajuto viską kylant į viršų. Ji prašo vandens, aiškina, jog jai jo reikia, bet niekas nesiklauso. Ji šaukia, bet niekas jos negirdi. Prieš save ji regi didelį sieninį laikrodį. Suvokia, kad dabar vidurnaktis, o mama ateis tik ryte. Ji meldžiasi. Prašo Dievo, kad greičiau išauštų rytas, nes tik tuomet galės numalšinti savo troškulį. Žiūrėdama į laikrodį, ligoniukė užmiega. Sapnuoja, kad pas ją ateina Kalėdų senelis ir atneša vandens. Prabunda ir suvokia, kad miegota vos pora minučių. Praeina visa amžinybė, kol sulaukia mamos. Jai atėjus, viskas pakrypsta į gerąją pusę, tačiau prasideda nuolatiniai gulėjimai Kauno klinikose.
Ji trokšta šokti, bet tėvai neleidžia dėl sveikatos. Nori nueiti į draugės gimtadienį, bet sėdi namuose. Ji pyksta ant visų, kurie nesupranta jos svajonių, kurie vis primena, jog ji serga. Ji nori stoti į dailės mokyklą, bet tėvai vėl baiminasi, kad didelis krūvis jai bus nepakeliamas. Besilankydama diabeto stovykloje toji mergaičiukė išgirdo istoriją, apie diabetu sergantį žmogų, kuris įkopė į Everestą. Tad jeigu su tokia liga žmogus gali įveikti save, gamtą ir pasiekti savo tikslo, kodėl negali ji? Nieko nesakiusi, nuėjo į dailės mokyklą laikyti stojamojo egzamino. Namo grįžo su lapeliu: „Sveikiname, Jūsų dukra įstojo į dailės mokyklą“. Tuomet pasakė, kad čia bus jos Everestas!!! Ir ji įveiks jį! Ir mergaičiukė neklydo, ji baigė ketverių metų kursą per trejus metus. Suklydo tik manydama, jog tai jos Everestas. Na, geriausiu atveju, tai tebuvo Šatrijos kalnas (piliakalnis).
Nesulaukusi 18 gimtadienio jau turėjo pakitimų akių tinklainėje. Organizmas atsisakė reaguoti į insuliną (pagrindinius vaistus, padedančius gyventi su cukriniu diabetu). Tuomet tekdavo leistis vaistus 11 kartų per parą, keltis naktimis valgyti ar susileisti papildomą insulino dozę. Gydytojai, atsižvelgę į tokią situaciją matė tik vieną galimybę, įsigyti insulino pompą, kurios kaina siekė 7000 Lt. Mergaičiukės tėtis neturėjo darbo, mama gaudavo minimumą, kuris tuo metu siekė 500 Lt, o sesuo studijavo kitame Lietuvos mieste. Taigi, tuo metu kai mergaitėms rūpėjo berniukai ir šokiai, ji gilinosi į paramos prašymo subtilybes. Visų pirma, kas ji tokia yra, kokia sveikatos būklė, kokios galimybės, kiek pinigų reikia ir kaip pasikeistų gyvenimas po to, kai įsigytų insulino pompą. Buvo ašarų, nevilties, bet per nepilnus metus surinko reikalingą sumą. Įsigijus insulino pompą tapo daug lengviau prisižiūrėti, naktimis galėjo miegoti, viskas pradėjo keistis į gerąją pusę.
Galėjo studijuoti, dirbti, sukūrė šeimą. Kai jos sūnui buvo pusantrų metukų, ryte pabudus dešinėje akyje pamatė tik tamsią dėmę. Bėgo į vonią, žiūrėti į veidrodį, nes nesuvokė kas vyksta. Lyg veidrodis būtų galėjęs parodyti tai, kas jos viduje. Ji pamena, kaip negalėjo įkvėpti oro, tik viena akimi žiūrėjo į išsiliejusią dėmę priešais save. Girdėjo tik savo širdies dūžius, išmušė karštis ir šaltis tuo pačiu metu, susmuko ant grindų, atrodė, kad baimė apėmė visą kūną, negalėjo pajudėti, negalėjo galvoti, tik gulėjo ant šaltų grindų ir bandė įkvėpti. Nežinia kiek laiko taip prabuvo, atsipeikėjo tik tuomet, kai išgirdo savo mažylį verkiantį. Jam reikėjo jo mamos. Po to sekė skambutis vyrui, tada bėgimas į polikliniką, skubus siuntimas į Kauno klinikas pas chirurgą. Ten reikėjo atlikti tyrimus, ėjo iš vieno kabineto į kitą, laukė eilėje, laukė kada pakvies užeiti ir vėl ėjo į kitą. Ji nežino, kiek laiko tiek vaikščiojo, nemąstė nieko, tik kaip robotas vykdė tai, kas liepiama. Galiausiai, chirurgas pasakė, kad reikia operuoti. Nors žodis operacija skambėjo ir baisiai, nors paniškai bijo, kai kas nors bando prisiliesti prie josios akių, ji laukė… Bijojo, nenorėjo operuotis, bet tuo pačiu metu ir laukė, nes kelio atgal nebuvo. Tuo metu jai labai reikėjo vilties. Vilties, kad bus geriau. Vilties, kad su antrąja akimi taip nenutiks. Vilties, kad galės vaikščioti ir nesuklupti, nes jau buvo pasipuošusi keliais nubrozdinimais, mat nebesuvokė atstumo iki daiktų, nesuvokė kaip statyti savo pėdas lauke ant žolės. Jai labai reikėjo vilties, kad galės pasirūpinti savo sūnumi, kad jo vaikystė nebus nuspalvinta prisiminimais apie nematančią mamą.
Jai, kaip ir visiems sergantiems tinklainės ligomis, reikia vilties. Vilties, kad ištikus tokiai krizei, gaus visokeriopą pagalbą. Jog medicinos darbuotojai galės jiems suteikti tokį gydymą, kuris labiausiai atitinka jų organizmo poreikius… jog net sunkiausią akimirką turės ramybę, kad už vaistus nereikės ieškoti papildomo finansavimo, jog susidūrus su žmonėmis viešojoje erdvėje jiems neteks šimtus kartų atsiprašinėti už tai, kad turi silpną regėjimą ar yra akli. Ir galiausiai, ji surado savo Everestą. Belieka į jį užkopti.
Spausdinti
Lietuva